kovo, 4 2024 KTU alumnė Raminta Bogušienė: „Mityboje svarbu laikytis režimo“

Ką valgyti, kokio dydžio porciją rinktis, kaip dažnai? Šie ir kiti panašūs su mityba susiję klausimai kamuoja daugelį, kurie nori ne tik sveikai atrodyti, bet ir jaustis. Ne vienas sveikatos specialistas ragina žmones atkreipti dėmesį į savo lėkštės turinį, norint ateityje išvengti sveikatos problemų. Patarimų apie sveiką mitybą vis dažniau ieškoma ir pas mitybos specialistus ar dietistus. Viena tokių dietisčių yra KTU alumnė, maisto technologė, Raminta Bogušienė, kuri teigia, kad kone svarbiausias dalykas mityboje yra režimas.

KTU esate baigusi Maisto mokslo ir maisto produktų technologijos bakalauro bei magistro studijas. Kas paskatino pasirinkti tokią studijų kryptį?

Dar būdama dešimtoje klasėje aiškiai supratau, kad mano studijos bus susijusios su maisto sritimi. Ne vienas bandė mane atkalbinėti, kad čia bus sudėtinga studijuoti, primins medicinos mokslus. Bet man puikiai sekėsi chemija, o šiose studijose tai buvo pagrindas. Niekuomet nedvejojau savo pasirinkimu.

Tuo metu stojančiųjų buvo gana daug, tad jautėsi konkurencija. Suprantama, nemaža dalis studentų vėliau atkrito, ypatingai tie, kuriems sunkiau sekėsi chemija, informatika ar kiti tikslieji mokslai. Tuo tarpu man net neteko laikyti dalies su chemija susijusių egzaminų, nes gerus pažymius spėdavau susirinkti dar iki egzaminų sesijos.

Ar maistas ir viskas, kas susiję su juo, visuomet buvo Jūsų aistra?

Tai turbūt užkoduota genuose, nes mano šeimai ir net visai giminei geras maistas yra labai svarbus. Nuo vaikystės namai kasdien kvepėdavo mamos keptais pyragais, o šviežias maistas lydėjo mus per pusryčius, pietus ar vakarienes. Močiutė iš mamos pusės buvo tikra desertų gamintoja, vestuvėms bei kitoms šventėms ji kepdavo meduolinius grybukus, egles ir panašius kepinius. Tuo tarpu močiutė iš tėčio pusės buvo puiki darželio virėja.

Maisto gaminimą pamėgau nuo mažų dienų. Visuomet norėdavau rankomis minkyti tešlą, įsitraukti į mamos ar močiutės virtuvės reikalus. Mūsų šeimai maistas buvo labai svarbus, todėl ant stalo nuolatos garuodavo šviežiai gaminti patiekalai, džiugindavo gardžiausi pyragai ir bandelės. Meilę geram maistui atsinešiau iš vaikystės, bet tapus studente ir pradėjus gyventi atskirai, mano ir mano šeimos narių gaminimo būdai ėmė skirtis.

Ar studijų metu turėjote mėgstamiausią paskaitą, dėstytoją?

Mėgstamiausia paskaita buvo chemija, o neišdildomą įspūdį paliko informatikos dėstytojas. Jis buvo mūsų fakulteto žvaigždė, vieni jo nemėgo, o kiti dievino, įskaitant mane. Tokio atsidavusio savo srities specialisto iki šiol nesu sutikusi.

Jis sugebėjo mus įtraukti į informatikos labirintus ir tai darė ne per mokslą, o per savo žinias apie mus. Jau pirmą paskaitą jis žinojo kas mes ir kokių pasiekimų esame pelniusios. Pamenu, kai į mane kreipėsi „krepšininke“. Man buvo tikra nuostaba, juk tuo metu nebuvo socialinių tinklų, tad vieni apie kitus kone nieko nežinojome. Jis nebuvo teorijos dėstytojas, siekė mus mokyti per praktinius dalykus, ugdant loginį mąstymą.

Ar palaikote ryšį su kurso draugais, gal rengiate susitikimus?

Deja, tarp kurso draugų nesusiformavo gilesnis ryšys, gal tam įtakos turėjo tai, kad mano studijų kryptis pakrypo kita linkme. Daugelis mano grupiokų dirba maisto pramonėje, o aš savo specialybę nukreipiau kita linkme ir susikūriau darbo vietą, kurios iki tol Lietuvoje nebuvo. Prieš metus vienoje konferencijoje KTU studentams pasakojau, kad po studijų jie nebūtinai turi dirbti tik maisto pramonėje, tad jiems tai buvo didžiausia nuostaba.

Ar po studijų greitai pavyko įsidarbinti pagal įgytą specialybę?

Dar studijuodama magistratūroje dirbau maisto pramonėje, tad tų darbo vietų tikrai buvo, o dabar jų yra dar daugiau. Maisto technologų poreikis auga visame pasaulyje, nes nepakanka pasibaigti studijų, reikia nuolat tobulėti, būti fiziškai ir emociškai stipriam, kūrybingam. Darbo valandos neapsiriboja nuo 8 iki 17 val., nes tai yra gamyba, kur dirbama be pertraukų arba pamainomis. Supratus, kad maisto kūrimas palaiko žmonijos gyvybę, manau tuomet tai tampa vienu prasmingiausių darbų.

Kas paskatino kone po 20 metų grįžti į mokslus?

Dirbu švietėjiškoje veikloje, vedu paskaitas vaikams, įvairių organizacijų darbuotojams, specialistams,  visuomenei, kuriu metodines priemones, tad pamaniau, kad praverstų pedagoginės žinios, todėl KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete pasibaigiau pedagogikos studijas.

Esate dietistė ir maisto technologė, sveikatos „koučerė“, vaikų ir dietinio maitinimo ekspertė, knygų autorė, lektorė, socialinio verslo VšĮ „Sveikatai palankus“ įkūrėja bei vystytoja, maisto saugos ir kokybės specialistė, ekologiškų maisto produktų sertifikavimo ekspertė, Lietuvos dietistų asociacijos valdybos narė. Kaip viską spėjate, juk paroje tik 24 val.?

Reikia turėti režimą. Savo klientams ir pacientams kartoju, kad pagrindinė žmonijos mitybos problema yra ne glitimo valgymas, per didelis kiekis cukraus ar per mažas baltymų, o valgymas bet kada ir neturint nustatyto režimo.

Gyvenime vadovaujuosi itin griežta disciplina, nes be tiesioginių pareigų ir užduočių turiu dar šeimą ir vaikus. Reguliariai maitinuosi, kasdien sportuoju ir stengiuosi rasti laiko pabūti gamtoje, nepaisant oro sąlygų. Laikausi miego režimo, tad stengiuosi miegoti po 7-8 val. Nieko naujo nepasakiau, nes tuo pačiu ritmu gyvena ir kiti veiklūs žmonės stengdamiesi tikslingai išnaudoti paroje esantį laiką.

Ar mitybos konsultacijų pas Jus ateinama dėl to, kad žmonėms trūksta šių žinių?

Atėjome iš nepritekliaus laikų į perteklių, kai maisto yra į valias ir viskas laisvai pasiekiama. Nebereikia arti žemės, galime visko ragauti, tad maisto pramonės gudrybės mus tiesiog įtraukia. Reikia formuoti tinkamus mitybos įgūdžius, būti šalia motyvuojant, laiku pastebėti daromas klaidas ir paversti jas pamokomis.

Šiandien žmonės nežino ką, kada ir kiek valgyti. Ir tai yra normalu, nes gyvename ir dirbame miego bei kokybiško maisto sąskaita. O juk dar egzistuoja įvairios mitybos mados, kuomet vieni ragina valgyti mažiau riebalų, kiti skatina vartoti ne tik augalinį maistą, treti sako valgyti daug baltymų ir riebalų, o ketvirti pataria  nevalgyti pusryčių bei taikyti protarpinį badavimą. Žmonėms išties yra sunku susigaudyti, tad tam ir reikalingi dietistai ir maisto srities ekspertai, formuojantys praktinius įgūdžius ir suteikiantys reikiamas žinias, o ne dalinantys atvirkštinį efektą turinčias piliules.

Kas svarbu šiandieninėje mityboje?

Esminis mitybos principas yra laikytis valgymo režimo. Tokiu būdu nepersivalgysite, mažiau norėsite miltinių patiekalų bei saldumynų, jausitės sotus, geriau miegosite, efektyviau dirbsite ir liks jėgų sportui.

Kai laikysitės režimo, tada ir maistą paprasčiau rinksitės, nes vadovausitės protu, o ne peralkimo instinktu. Didesnė tikimybė, kad rinksitės grynus maisto produktus ir iš jų pagamintus tausojančius patiekalus, o ne burnoje tirpstančias ar traškaus skonio maisto pramonėje naudojamas gudrybes su pertekliniu cukraus, druskos ir riebalų.

Ar žmonėms būtina laikytis dietų?

Žodis dieta anglų kalboje reiškia mitybą, bet lietuviai tai suvokia kaip kažkokį ribojimą. Suprantama, kad egzistuoja prevencinė mityba bei gydomosios dietos, taikomos pacientams, turintiems vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų. Kalbant apie prevencinę mitybą, tai veikia tik ta dieta, kurios gali laikytis visą gyvenimą. O padidintos baltymų, sumažintos riebalų, grikių ar kitokios dietos negali išlaikyt visą gyvenimą, nes ilgainiui organizmas parodys to pasekmes ir suformuos gana rimtas sveikatos problemas.

Ar vaikams reikia laikytis dietų?

Aštuonis iš dešimties kartų vaikai turi rinktis gerą maistą, reguliariai maitinantis, kuo įvairiau valgyti ir saikingai, o ne kimšti į burnas bet ką ir bet kada. Specialias dietas vaikams tenka taikyti tik prie tam tikrų ligų. Pavyzdžiui, keto dieta dažnai yra taikoma sergant epilepsija, bet tik su gydytoju priežiūra ir tam tikru laikotarpiu.

Esate ekologiškų produktų sertifikavimo ekspertė, kaip Jūsų gyvenime atsirado ekologiški produktai?

Studijuodama maisto technologiją, matydama sveikatos sutrikimus šeimoje ir visoje giminėje, dirbdama maisto pramonėje, supratau, kad sveikatos specialistai kalba vienaip, o gamintojai elgiasi visai kitaip. Panašu, kad pastarieji negirdi arba nenori girdėti, koks maistas rekomenduojamas žmonių sveikatos išsaugojimui. Tai paskatino mane kurti sveikatai palankaus maisto technologijas. Viską išbandžiau pati: stebėjau, ką valgydama jaučiuosi geriausiai, kas padeda išlaikyti normalų kūno svorį, suteikia daugiausiai energijos, todėl dabar dalinuosi sveikais, greitai paruošiamais ir skaniais receptais.

2009 metais, jausdama poreikį kurti ir prisidėti prie sveikatai palankesnių produktų kūrimo, perėjau į ekologiškų maisto produktų sertifikavimo sektorių. Bėgant metams, perpratusi visus ekologijos principus, tikrindama Lietuvos ekologiškų maisto produktų gamintojus supratau, kad ne viskas, kas ekologiška, yra sveika. Juk ekologiškas gali būti saldainis, rūkyta dešra ar net alkoholis.

Galutinis taškas buvo padėtas tuomet, kai laukdamasi antros dukrytės turėjau sertifikuoti ekologišką degtinę. Negalėjau susitaikyti su tokiu ekologišku produktu, tad tai buvo postūmis, vedęs mane šviesti visuomenę, kuri ekologiją supranta, kaip sveiką dalyką. 2015 m. įkūrusi socialinį verslą, didžiąją dalį veiklos nukreipiau į vaikų maitinimo pokyčių inicijavimą Lietuvos ugdymo, gydymo įstaigose ir kiekvienuose namuose.

Ką reiškia ant gaminių pakuočių esantys eco, bio ir kiti ženkliukai?

Eco, bio ir organic reiškia visiškai tą patį, nes ekologiškų maisto produktų reglamentavimas yra vieningas visoje Europoje. Ekologijai naudojama gana griežta reglamentavimo sistema, kurią vertina nepriklausoma kontrolės įstaiga.

Jei turime ekologiškas daržoves, uogas, vaisius, kruopas, mėsą, kiaušinius, riešutus, tuomet tai yra palanku tiek gamtai, tiek mūsų sveikatai, nes tie produktai užauginti be cheminių medžiagų. Bet jeigu kalbame apie ekologiškus sausainius, tuomet technologai gali kiek nori įdėti cukraus, druskos, riebalų arba išimti visas skaidulas, nes tokių dalykų ekologija nereglamentuoja.

Šia tema esu ne vieną straipsnį parašiusi, kasmet organizuojame maisto šventę, kurioje šviečiame visuomenę apie tai, kad pirmenybę reikia teikti gryniems ekologiškiems produktams, duonoje stebėti cukraus, druskos ir skaidulų kiekį.

Esate ne vienos knygos autorė. Kas paskatino rašyti?

Visuomet mėgau rašyti. Rašau ne tik technologines korteles, valgiaraščių knygas, bet esu ir vaikams pasaką parašiusi „Brokoliukas ir braškytė sveikatos karalystėje“. Man rašymas, kaip ir maisto gamyba, yra savotiška  meditacija. Manau ateityje ne tik straipsnius rašysiu, bet teiksiu publikacijas ir įvairiems sveikatos leidiniams. Nesu tipinė technologė, nes visuomet norėjau sujungti maistą ir mediciną bei padaryti tokį maistą, kuris saugotų žmogaus sveikatą, o ne ją žalotų. Šio siekio vedina šiemet baigiau dietetikos studijas, leidžiančias dar artimiau suprasti maisto įtaką sveikatai ir padėti kiekvienam žmogui, kuriam reikia pagalbos.

Ko palinkėtumėte dar tik studijų maisto technologijų srityje besidairantiems studentams?

Linkiu rinktis maisto kryptį, kas mėgsta gerą maistą, turi aistrą kurti, nes tai yra be galo prasminga veikla. Šiuolaikiniam jaunimui labai svarbi yra prasmė, tad linkiu nedvejoti.

Laidą maisto tema, kurioje neseniai dalyvavo R. Bogušienė, galima rasti LRT mediatekoje.

Šaltinis: alumni.ktu.edu