rugsėjo, 23 2025 Kaip išsilaisvinti iš liūdesio ir baimių dėl sveikų pasirinkimų ir tapti tikru savo sveikatos šeimininku?

Nusprendus sveikiau maitintis, dažnas žmogus susiduria ne tik su naujais įpročiais – kada, ką, kiek ir kaip valgyti, bet ir su vidiniais iššūkiais. Iškyla klausimai, kurie nėra susiję vien su maisto sudėtimi, bet daug labiau – su emocijomis, tapatybe ir socialiniu kontekstu. Kyla abejonės kaip elgtis, kai visi valgo tortą, o aš nenoriu? Ką sakyti draugams, kai atsinešu savo maistą? Ar aš ne per griežta sau, jei atsisakau picos? Ar normalu jausti liūdesį, kai „reikia“ atsisakyti buvusio mėgstamo maisto? Šie klausimai atskleidžia, kad sveikesnė mityba dažnai nėra tik apie maistą – tai kelias per asmenines baimes, vidinius konfliktus ir norą pritapti. Šiame straipsnyje licencijuota dietistė, portalo sveikataipalankus.lt įkūrėja Raminta Bogušienė iš giliau pažvelgia ką iš tikrųjų reiškia sąmoningas valgymas, kodėl svarbu išeiti iš “viskas arba nieko” mąstymo, kokia nauda iš “tvirto stuburo”, kaip susikurti savo kelią ir valgyti ne iš baimės ar spaudimo, o iš meilės sau.

Maistas – ne tik kalorijos, tai emocijos, tapatybė ir socialinė aplinka

Maistas mus lydi nuo pat gimimo – jis siejasi su šiluma, artumu, ritualais, paguoda, šventėmis ir šeima. Pasak tyrimų, valgymas dažnai tampa emocijų reguliavimo priemone, o ne vien fiziologiniu poreikiu. Būtent todėl keičiant mitybą gali pasireikšti įvairūs jausmai – liūdesys, nes atrodo, kad netenkame senų skanumynų; nostalgija, nes tam tikri maisto produktai primena prisiminimus ir saugumo jausmą; o kartais ir gėda ar baimė, ypač kai valgome kitaip nei mūsų aplinkiniai.

Kaip pavyzdžiui, šį rudenį mano vyresnioji dukra, sugrįžus po vasaros atostogų į mokyklą, iškėlė dilemą. Nors anksčiau su dideliu džiaugsmu dėdavosi į pietų dėžutę sumuštinius su kokybiška, viso grūdo juoda duona, vieną dieną ji pasakė: „Mama, aš nebenoriu tos duonos. Noriu paprastos baltos bulkos, nes į mane keistai žiūri.”

Ispanijos mokyklose įprasta matyti baltą duoną, saldžius batonėlius ar supakuotus užkandžius, todėl mūsų pasirinkimas išsiskyrė. Ir tai, kas mums atrodė kaip sveikas įprotis, jos klasės draugų akimis tapo keistenybe, o tai buvo puiki proga kalbėtis. Kalbėjomės ilgai – apie vertybes, apie drąsą būti kitokiai, apie tai, kad pasirinkimas gyventi sveikiau kartais reikalauja vidinio stuburo, kad išsiskirti nėra blogai, o dėl sveikatos tik privalumas, o ne trūkumas. Galiausiai ji pati nusprendė grįžti prie savo juodos duonos,  nuo to laiko daugiau šis klausimas nebeiškilo. Suprantu ir normalu, kad tokios dilemos kyla paauglystėje, bet susiduriu su tokia pat situacija suaugusiųjų tarpe. 

Baimė išsiskirti – paauglystėje normali, bet suaugusiam – stabdis

Būti savimi – tai esminė brandos išraiška. Suaugusio žmogaus stiprybė atsiskleidžia ne tada, kai jis prisitaiko prie kitų, bet tada, kai geba pasirinkti savo vertybes ir jų laikytis net tada, kai tai nepatogu. Jei bijome pasakyti „ne“ tam, kas mums netinka, jei bijome valgyti kitaip nei mūsų aplinka, jei stengiamės neišsiskirti vien todėl, kad „visi taip daro“, tai jau ne socializacija – tai vidinis nuolankumas, kuris neleidžia augti.

Toks elgesys ne tik stabdo asmeninį tobulėjimą, bet ir auga kilogramais, kaupiasi lėtine įtampa, atveda ligas, o vėliau visa tai “nurašome” senatvei. Bet tai ne senatvė – tai gyvenimas ne savo gyvenimo. Tai tylus kūno šauksmas – „atsigręžk į save“, kai per ligą kalba kūnas – vadinasi, per ilgai tylėjai pats.

Paaugliams noras pritapti – natūralus, nes jiems dar reikia grupės patvirtinimo, jie tik formuoja savo tapatybę. Bet kai suaugęs žmogus vis dar bijo būti kitoks, kai vengia parodyti, kad gyvena kitaip, renkasi kitaip, valgo kitaip – tai tampa stabdžiu, o ne branda. Tuomet verta savęs paklausti: „jei aš nesugebu būti savimi, kaip galiu tikėtis, kad mano vaikas išdrįs būti savimi? Jei aš bijau valgyti kitaip nei visi – ką aš tyliai perduodu? Kad kitoniškumas – pavojus? Kad verta slėpti save, kad tik pritaptum?“.

Branda – tai gebėjimas išbūti diskomforte, kai esi kitoks, kai atsisakai torto ne todėl, kad tau „negalima“, o todėl, kad nenori. Kai valgai savo pietus ne iš gėdos, o su pagarba sau. Kai tampi tuo žmogumi, kuris ne prisitaiko, o įkvepia. Tik tada galime ugdyti naują kartą, kuri drįsta rinktis sąmoningai – nes matė, kad taip gyvena jų artimiausi suaugusieji. Psichologai jau seniai kalba apie konformizmą – polinkį daryti tai, ką daro dauguma, net jei tai prieštarauja mūsų vertybėms, tačiau tikras pokytis prasideda tada, kai atsakomybę už savo sprendimus prisiimame patys. Ne grupė, ne taisyklės, o mes patys tampame pagrindiniu autoritetu savo gyvenime.

Sąmoningas pasirinkimas: paragauti, atidėti arba atsisakyti – viskas leidžiama

Mokslininkas Walter Mischel atliko garsiąją „marshmallow“ studiją (1972), kurioje vaikai galėjo pasirinkti – suvalgyti zefyrą dabar arba palaukti ir gauti du. Tyrimai parodė, kad tie, kurie sugebėjo atidėti malonumą, ilgainiui turėjo geresnius rezultatus gyvenime – aukštesnį pasitenkinimą, geresnį emocinį reguliavimą ir sveiką kūno masės indeksą. Atidėjimas – tai ne draudimas, tai vidinės laisvės požymis. Tikra laisvė mityboje atsiranda tada, kai valgymas tampa pasirinkimu, o ne išmokta reakcija. Kai gebi sustoti ne todėl, kad „negali“, o todėl, kad sąmoningai nusprendi, jog dabar – ne laikas, ne poreikis, ne tavo sprendimas. Torto gabaliuką galiu suvalgyti ne vakare iš įpročio, o ryte – kai būsiu alkana ir su puodeliu kavos. Jei šiuo metu esu soti – drąsiai sakau: „Ačiū, labai skaniai atrodo, bet dabar tikrai nenoriu.“ Jei noriu paragauti – tai darau be kaltės ir be pasiaiškinimo. Esu sąmoninga. Ne paklusni taisyklėms, o atsakinga už savo savijautą.

Valgymo situacijos dažnai pasirodo socialiniame kontekste – svečiuose, šventėse, vakarienėse. Tuomet labai svarbu, kaip komunikuojame. Žodžiai, kuriuos pasirenkame, keičia ne tik aplinkos, bet ir mūsų pačių mąstymą ir savijautą. Jie parodo, ar valgome dėl savęs, ar dėl to, kad „reikia pritapti“.

Pavyzdžiui, vakarienei pavalgėm sočiai. Ir dar laukia tortas. Ką sakau?

Ne:

„Aš negaliu valgyti – aš ant dietos.“

Taip: 

„Šiuo metu esu soti, bet tikrai skaniai atrodo – gal vėliau.“
„Ačiū, bet jaučiu, kad man šiuo metu per daug. Gal galiu įsidėti ir ramiai paragauti rytoj?“
„Man per vėlu valgyti – nukentėtų miegas. Noriu paragauti, bet renkuosi gerą miegą, noriu ryt jaustis gerai“
„Labai vertinu, ką ruošei – atrodo puikiai. Jei jaučiu, kad telpa, paragauju su malonumu. Jei ne – atidedu. Aš sprendžiu, ne aplinka.“

Tai ne dietos laužymas, tai suaugusio žmogaus branda. Gebėjimas ne atstumti ar slopinti, o atidėti, sąmoningai pasirinkti, įsiklausyti į kūną. Jei jauti, kad verta, kad telpa, kad nori – skonis tampa patirtimi, ne baime ar paslydimu, o pagarba sau. Nesvarbu, kaip reaguoja kiti, kai tu esi tikra savimi, kai tavo sprendimai dėl sveikesnio gyvenimo kyla ne iš baimės, ne iš primestų taisyklių, ne iš „reikia“, o iš noro, žinojimo ir pasirinkimo – aplinka tavęs nebeveikia. O jei ir pasigirsta replikos – tu jau žinai, iš kur jos kyla. Žmonės dažnai bando tave patraukti atgal į „bandą“ ne todėl, kad jiems rūpi, ką tu valgai, o todėl, kad tavo pavyzdys jiems primena jų pačių neveiklumą. Kai tu laikaisi savo krypties, jie jaučiasi nejaukiai. Sako: „atsipalaiduok, paragauk“, tarsi tavo disciplina būtų silpnybė, o ne stiprybė. Bet tu šypsaisi, nes žinai – jei tikrai norėtum paragauti, tai ir padarytum. Jei nenorėtum sportuoti – nesportuotum. Tu renkiesi tai, kas tau tinka.

Tu nesikankini, neatsisakai, ne kovoji, tu tiesiog gyveni taip, kaip nori gyventi. Pasirinkęs gerą, švarų maistą, nesirinkdamas apsunkimo. Ne todėl, kad „negali“, o todėl, kad nenori kitaip. Tai ne trūkumas. Tai – tavo privalumas. Tai ne apribojimas. Tai – vidinė laisvė. Ir ta laisvė – užkrečiama. Ji įkvepia, nes kai žmogus tampa tikru savo pasirinkimų šeimininku, jo nebereikia įtikinėti – jo buvimas kalba pats.

Subrendęs požiūris: aš neatsisakau – aš renkuosi

Kai žmogus valgo taip, kaip jam tinka – jis nustoja gyventi „dietiniu“ mąstymu. Jis nebeklausia „ką man leidžiama“, bet klauso savęs: „Ko aš šiuo metu noriu?“. Tu neprivalai būti fanatikas, neprivalai niekada nevalgyti torto. Tu gali būti žmogus, kuris žino kada paragauti, kada atidėti, kada sąmoningai atsisakyti. Ir tada tu esi pavyzdys – ne moralistas, o gyvas įkvėpimo šaltinis.

Prieš keletą metų, stažuotės metu vienoje ligoninėje Santa Cruzo mieste Tenerifėje, pati išgyvenau šią patirtį. Kiekvieną rytą prieš darbą pavalgydavau pusryčius namuose, o į ligoninę atsinešdavau savo priešpiečius – paprastą, subalansuotą, natūralų maistą. Ispanai, kaip įprasta jų kultūroje, siūlydavo tradicinius sumuštinius su balta bandele, įvairiais padažais, vytintais mėsos gaminiais. Pirmą kartą atsisakiau mandagiai. Antrą kartą – vėl. Trečią dieną jau atėjo visa gydytojų komanda apžiūrėti: „Kas čia tokia, kuri nevalgo jų tradicinio maisto?“. Bet mano atsisakymas nebuvo protestas ar pasipūtimas, aš nesilaikiau jokios dietos, tiesiog aiškiai žinojau – man tai netinka, aš taip nenoriu. Aš nevalgau perdirbtos baltos bandelės su riebalais užmaskuotais padažais, nes noriu valgyti kokybiškai, taip, kaip man tinka, nuo ko jaučiuosi geriausiai. Ir kas nutiko po kelių savaičių? Jie ne tik kad manęs neatstūmė, o priešingai – priėmė. Po trijų mėnesių, kai kurie kolegos jau rodė mane kaip pavyzdį:„Norite numesti svorio? Norite jaustis energingai? Žiūrėkite į Ramintą – žiūrėkite, ką ji valgo, ką atsineša.“ Tą dariau ne tam, kad jiems parodyčiau, kokia esu šauni ir ne tam, kad įrodyčiau kažką. Aš tiesiog dariau tai, kas man tinka. Šis vidinis pasirinkimas tapo įkvėpimo šaltiniu kitiems – ne per spaudimą, o per autentišką pavyzdį.

Iš nepritekliaus į perteklių – kai taupumas kenkia sveikatai

Daugelis mūsų esame atėję iš laikų, kai maisto trūko. Kai buvo dalijama, dalijama, kad visiems užtektų. Kai likučius reikėjo suvalgyti, nes kitaip būtų gaila, juk „nuodėmė mesti į šiukšlių dėžę“. Ir šitas mąstymas – ypač gajus tarp mūsų senelių, tėvų ir net mūsų pačių – gyvena toliau, tik problema ta, kad laikai pasikeitė, o mūsų įpročiai – ne. Kai augome, trūko ne tik maisto, bet ir stabilumo, saugumo, pasirinkimo. O dabar – kai sėdime prie gausaus stalo, kai vaikai palieka nesuvalgytą maistą, kai svečiuose kažkas vaišina, ar lieka „per daug“ – atsiranda vidinis balsas: „Negalima išmesti“, „Reikia suvalgyti“, „Neskriausk duonos“.

Bet leisk pasakyti atvirai – tu nesi šiukšlių dėžė. Ir nei tavo skrandis, nei tavo kūnas neturi būti vieta, kur išmetamas maistas „iš gailesčio“. Jei maistas tau netinka, jei esi soti, jei tai likučiai ne iš poreikio, o iš kaltės – tau leidžiama jo atsisakyti, ir net išmesti. Tikras taupumas – tai pagarba sau. Ne taupymas iš baimės, o pasirinkimas iš brandos. Ne „doroti“, kad neliktų, o palikti, kai jau pakanka. Tą giliai įsišaknijusį suvalkietišką taupumą, kuris kadaise buvo išlikimo įrankis, šiandien turime išmokti perrašyti. Iš: „Reikia suvalgyti, nes gaila mesti“ į: „Aš renkuosi nekenkti sau – aš ne šiukšliadėžė“. Tai nėra nepagarba maistui. Tai – pagarba sau.

Mano rekomendacijos 

Atmink:

• Maistas nėra priešas – bet gali tapti priemone prieš tave, jei jį renkiesi dėl spaudimo, ne savo kūno signalų.
• Atidėjimas – tai savitvardos ir emocinio raštingumo įrankis.
• Sąmoningas atsisakymas – ne iš baimės, o iš žinojimo: „Dabar nenoriu, o ne negaliu“.

Praktika klientams:

• Prieš valgydami – stabtelkit ir paklauskite: „Ar aš noriu šio maisto dėl skonio, alkio, socialinio spaudimo ar emocijų?“
• Turėkite „vidinių atsakymų arsenalą“, kai kiti siūlo, o jūs nenorite.
• Išmokite atidėti be baimės prarasti – jūs nieko neprarandate, kai laimite sveikatą.

Tikras pokytis vyksta ne tada, kai išbrauki tortą iš meniu, o kai nesi verčiamas jo valgyti.
Ne tada, kai viską draudi, o kai viską gali, bet renkiesi tik tai, kas tarnauja tavo sveikatai, ne emocijoms. Tu neatsisakai, o renkiesi, nesi auka, tu kūrėjas. Tik tada gali laisvai sakyti: „Aš valgau su meile. Ne su baime. Ir ne dėl kitų – dėl savęs“. Jeigu nori pradėti pokyčius, išmokti klausytis savo kūno – kviečiu į asmeninę mentorystę. Daugiau informacijos rasite – spausti čia.

 

Patiko straipsnis – įvertink ir pasidalink juo su draugais ir artimaisiais! Turite mums klausimų? Rašykite komentarų skiltyje ir Jums atsakysime.