Šiuolaikinis žmogus gyvena laikais, kai išoriškai turime daugiau saugumo, patogumo ir galimybių nei bet kada anksčiau, tačiau viduje daugelis jaučiasi pavargę, įsitempę ir nuolat nerimaujantys. Nerimas tapo beveik norma. Žmonės priprato gyventi skubėjime, nuolatinėje kontrolėje, laukdami blogų žinių, bijodami suklysti, susirgti, prarasti, nebespėti ar nebūti pakankami.

Dažnai žmogus net nebesupranta, kad gyvena baimėje, nes ši būsena tampa įprasta. Kūnas pripranta prie įtampos, protas — prie katastrofinių minčių, o širdis po truputį praranda vidinę ramybę. Tačiau žmogus nebuvo sukurtas nuolatiniam išgyvenimo režimui.

Mokslas šiandien labai aiškiai rodo, kad ilgalaikis stresas ir nerimas veikia ne tik emocinę būseną, bet ir visą organizmą: hormonų sistemą, virškinimą, imunitetą, miegą, širdies veiklą ir net ląstelių senėjimo procesus. Nuolat aktyvuota nervų sistema organizmui siunčia signalą, kad pasaulis yra nesaugus. Tokiu metu kūnas pirmiausia rūpinasi išlikimu, o ne gijimu, atsistatymu ar harmonija.

Kai žmogus gyvena nuolatinėje įtampoje, organizme didėja kortizolio ir adrenalino kiekis. Trumpalaikėje situacijoje šie hormonai yra būtini — jie padeda mobilizuotis pavojui. Tačiau ilgainiui nuolat padidėjęs streso hormonų kiekis pradeda sekinti organizmą. Gali atsirasti lėtinis nuovargis, miego sutrikimai, virškinimo problemos, emocinis valgymas, padidėjęs jautrumas, nerimo priepuoliai, sunkumas susikaupti ar net įvairūs uždegiminiai procesai.

Neatsitiktinai vis daugiau tyrimų kalba apie glaudų ryšį tarp emocinės būsenos ir fizinės sveikatos. Nervų sistema tiesiogiai susijusi su žarnynu, imunine sistema ir hormonų veikla. Todėl žmogus, kuris ilgą laiką gyvena vidinėje baimėje, dažnai jaučiasi ne tik emociškai išsekęs, bet ir fiziškai pavargęs.

Didelę įtaką nerimo stiprumui turi ir kasdieniai fiziologiniai veiksniai, kurių žmonės dažnai neįvertina. Nervų sistema labai jautriai reaguoja į miego trūkumą, nereguliarų valgymą, cukraus kiekio svyravimus kraujyje, per didelį kofeino kiekį, alkoholį, fizinio aktyvumo stoką bei nuolatinį informacinį perkrovimą.

Streso ir baimės nereik panaikint, jį reikia išmokt valdyti:

• Kokybiškas miegas yra vienas svarbiausių emocinės pusiausvyros pagrindų. Neišsimiegojęs žmogus tampa jautresnis stresui, sunkiau valdo emocijas, dažniau jaučia dirglumą, įtampą ir vidinį nerimą. Miego metu organizmas ne tik ilsisi — tuo metu atsistato nervų sistema, reguliuojasi hormonai, mažėja uždegiminiai procesai, stiprėja emocinis atsparumas.
• Ne mažiau svarbi ir mityba. Žmogaus smegenims ir nervų sistemai būtinas stabilumas. Kai žmogus ilgai nevalgo, renkasi daug cukraus, perdirbto maisto ar nuolat gyvena „ant kavos“, organizmas patiria papildomą stresą. Staigūs gliukozės svyravimai kraujyje gali stiprinti nerimą, širdies plakimą, silpnumą ir emocinį nestabilumą. Tuo tarpu subalansuotas, skanus, reguliarus, tikras maistas padeda stabilizuoti energiją ir nervų sistemos veiklą.
• Didžiulę reikšmę turi ir judėjimas. Žmogaus kūnas sukurtas judėti. Net paprastas vaikščiojimas mažina įtampą, gerina kraujotaką, aktyvina serotonino bei endorfinų gamybą ir padeda organizmui pereiti iš nuolatinės kovos būsenos į ramybę. Ypač stipriai žmogų veikia judėjimas gamtoje — ten, kur mažiau triukšmo, tempo ir dirgiklių. Kuo daugiau deguonies patenka į mūsų kūną, tuo geriau veikia visos organizmo sistemos.
• Tačiau šiandien viena didžiausių nervų sistemos apkrovų tapo ne tik fizinis nuovargis, bet ir informacinis triukšmas. Žmogaus smegenys nuolat bombarduojamos naujienomis, ekranų šviesa, socialinių tinklų informacija, palyginimais, baimę keliančiomis antraštėmis ir nesibaigiančiu srautu. Nervų sistema neturi galimybės pailsėti, todėl kuo mažiau aplink blogų žinių, žmonių su negatyviu nusiteikimu, tuo labiau jums kūnas padėkos. Kai žmogus nuolat gyvena informacijos pertekliuje, jo smegenys lieka budrumo būsenoje. Todėl atsiribojimas nuo perteklinio triukšmo tampa ne silpnumu ar pabėgimu, o būtinybe psichinei sveikatai. Tylos momentai, buvimas gamtoje, laikas be telefono, sąmoningas informacijos ribojimas leidžia nervų sistemai sugrįžti į pusiausvyrą.
• Labai svarbus ir vidinis džiaugsmas — ne paviršinis linksmumas, o gilus gyvenimo pajautimas. Šiandien daugelis žmonių moka siekti, planuoti, dirbti, kontroliuoti, tačiau nebemoka tiesiog būti. Žmogus pradeda gyventi vien pareigomis ir nuolatiniu laukimu, kada pagaliau galės atsipalaiduoti. Tačiau tikras vidinis džiaugsmas gimsta ne iš tobulo gyvenimo, o iš gebėjimo matyti prasmę paprastuose dalykuose: ryte, šeimoje, gamtoje, santykiuose, tikėjime, dėkingume. Moksliniai tyrimai rodo, kad dėkingumo praktikos, artimas ryšys su žmonėmis, prasmingumo jausmas ir dvasinis gyvenimas mažina streso hormonų kiekį bei stiprina emocinį atsparumą. Žmogaus kūnui reikia ne tik kalorijų ar vitaminų. Jam reikia ramybės, ryšio, meilės, prasmės ir saugumo.
• Vis dėlto vien mokslinio paaiškinimo žmogui dažnai nepakanka. Nes giluminė baimė dažnai kyla ne tik iš gyvenimo tempo ar informacijos pertekliaus. Ji kyla iš prarasto pasitikėjimo — savimi, gyvenimu, ateitimi ir Dievu. Žmogus pradeda manyti, kad viską privalo kontroliuoti pats. Kad jei bent trumpam atsipalaiduos, viskas sugrius. Tuomet gyvenimas tampa nuolatine įtampa. Tačiau tikėjimas moko visai ko kito. Šventajame Rašte ne kartą kartojami žodžiai: „Nebijok.“ Tai nėra tik graži frazė. Tai priminimas žmogui, kad jis nėra vienas savo gyvenimo kelyje. Kad ne viskas priklauso tik nuo jo jėgų, kontrolės ar nuolatinio budrumo.Tikėjimas nereiškia, kad žmogus niekada nejaus sunkumų ar nerimo. Tačiau jis suteikia vidinį pagrindą, ant kurio galima atsiremti net ir nežinomybėje. Kai žmogus pradeda pasitikėti, kad gyvenime yra daugiau nei vien baimė ir kontrolė, kūnas taip pat po truputį mokosi atsipalaiduoti.

Tikras gijimas dažnai prasideda tada, kai žmogus leidžia sau bent trumpam sustoti. Kai nebekovoja su gyvenimu kiekvieną minutę. Kai pradeda ne tik reikalauti iš savęs, bet ir klausytis savęs. Kartais didžiausias žingsnis į sveikatą yra ne dar didesnė kontrolė, o leidimas sau pagaliau kvėpuoti. Ramybė nėra silpnumas. Pasitikėjimas nėra naivumas. O gyvenimas be nuolatinės baimės nėra abejingumas. Tai būsena, kurioje žmogus iš naujo atranda ryšį su savimi, su kitais, su gyvenimu ir su Dievu. Ir galbūt būtent nuo čia prasideda tikrasis sveikimas.

Mielieji, dalinuosi šiomis įžvalgomis, nes kasdien dirbdama asmeninės sveikatos mentorystės programoje matau pacientų lėtines baimes, nerimą, norą viską sukontroliuoti. Aš irgi taip gyvenau, tačiau gyvenimo duotos pamokos parodė, kad daug lengviau gyventi su tikėjimu ir pasitikėjimu. Žinoma, neignoruojant kelyje pasitaikančių ženklų, bet turint vidinį suvokimą, kad viskas vyksta tik į gera, gyventi yra daug sveikiau ir lengviau.

Didžiausi mano mokytojai – ispanai. Daugelio jų vidinė ramybė, gyvenimas čia ir dabar, atsipalaidavimas, gebėjimas turėti laiko ir meilė kiekvienam sutiktam žmogui mane išgydė.

Todėl kviečiu ir Jus pasisemti tos vidinės šilumos į Tenerifę – į jūsų nepamirštamas sveikatingumo atostogas. Parašyk man, jei jauti, kad nori šios patirties.

Daugiau informacijos čia: Sveikatos atostogos

Būkite sveiki ir laimingi, su meile Raminta!