rugsėjo, 29 2025 Dietistė Raminta Bogušienė: ar maisto netoleravimo testai tik pinigų švaistymas?

Šiandieninėje sveikatos rinkoje itin populiarūs vadinamieji maisto netoleravimo testai, žadantys per vieną kraujo mėginį atskleisti, kurių maisto produktų netoleruoja jūsų organizmas. Toks pažadas skamba patraukliai – ypač tiems, kurie ilgą laiką jaučia įvairius nepaaiškinamus simptomus: pilvo pūtimą, nuovargį, migreną, odos problemas, tačiau ar šie testai iš tiesų pagrįsti? Licencijuota dietistė Raminta Bogušienė naujausiame straipsnyje atskleidžia, kad ilgą laiką analizuodama mitybos ir sveikatos sąsajas, turi aiškią poziciją: didžioji dalis „maisto netoleravimo testų“ yra moksliškai nepagrįsti, klaidinantys ir gali sukelti pavojingas pasekmes sveikatai.

Kas iš tiesų yra maisto netoleravimas?

Pirmiausia svarbu atskirti sąvokas. Maisto alergija tai imuninis atsakas, dažniausiai susijęs su IgE antikūnais, sukeliantis greitą reakciją (pvz., odos bėrimus, kvėpavimo sutrikimus, anafilaksiją). Tai aiškiai diagnozuojama medicininiais testais. Maisto netoleravimas – tai neimuninis organizmo atsakas į tam tikrą maisto komponentą (pvz., laktozę ar fruktozę), susijęs su fermentų trūkumu ar medžiagų apykaitos ypatumais. Maisto jautrumas – dažnai vartojamas kaip „pilkoji zona“, apibūdinanti simptomus, kuriems nėra aiškios alerginės ar metabolinės kilmės. Ši miglota „jautrumo“ sąvoka tapo puikia niša pelningiems, tačiau mokslu nepagrįstiems testams.

Kaip veikia populiarieji netoleravimo testai?

Dauguma komercinių testų remiasi IgG arba IgG4 antikūnų tyrimais, kai kraujyje matuojami antikūnai prieš šimtus skirtingų maisto produktų, remiantis jų kiekiu, pateikiamos rekomendacijos, kokių maisto produktų vengti. Tačiau tai fundamentaliai klaidingas principas, imunoglobulinas G (IgG), ypač IgG4, rodo normalią organizmo toleranciją maistui, o ne netoleravimą, tai reiškia, kad jei jūs dažnai valgote, tarkime, kiaušinius ar pieno produktus, tikėtina, kad turėsite aukštesnį IgG lygį prieš šiuos produktus – tai natūrali imuninė adaptacija, o ne patologija.

Kiti plačiai naudojami pseudotestai, tokie kaip ALCAT, leukocitų aktyvavimo testai – matuojami kraujo ląstelių pokyčiai kontaktuojant su maisto ekstraktais. Jiems trūksta standartizacijos, rezultatai kartais nesikartoja net toje pačioje laboratorijoje. Biorezonansiniai testai, kineziologija, elektroderminiai metodai – visiškai nepagrįsti jokiais moksliniais įrodymais, priskiriami prie pseudomokslo. Taip pat plaukų analizė, raumenų testavimas, „detoksikacijos“ testai – neturi nieko bendro su realia maisto netoleravimo diagnostika.

Ką sako mokslo bendruomenė?

Tarptautinės alergologų draugijos (pvz., AAAAI – American Academy of Allergy, Asthma & Immunology) aiškiai rekomenduoja nenaudoti IgG testų kaip diagnostinio įrankio. Jų teigimu, „IgG prieš maisto antigenus yra normalus reiškinys, rodantis, kad žmogus buvo susidūręs su maistu, o ne kad jis sukelia ligą.“

Mokslinės apžvalgos ir sisteminės analizės taip pat tai patvirtina. 2023 m. atlikta naratyvinė apžvalga (PMC10708184): „IgG testai neturi klinikinės reikšmės ir neturėtų būti naudojami kaip pagrindas dietos rekomendacijoms.“ Journal of Allergy and Clinical Immunology in Practice (2017) teigia, kad nėra įrodymų, kad IgG kiekiai koreliuoja su simptomų atsiradimu. Testai dažnai netikslūs ir nesikartojantys. Canadian Society of Allergy and Clinical Immunology perspėja: „IgG testai gali klaidinti ir sukelti nepagrįstą maisto apribojimą.“

Kodėl šie testai vis dar legalūs ir populiarūs?

Tai pagrindinis paradoksas, testai nepatikimi, bet vis dar naudojami, kyla klausimas kodėl? Daugelyje šalių šie testai nepriskiriami „medicinos diagnostikai“, todėl jų platinimui taikomi silpnesni reikalavimai ir reguliavimas. Taip pat, įtaigūs pažadai apie „nematomus“ maisto priešus, nuostabias sveikatos transformacijas po dietos pakeitimų – veikiantys marketingo pavyzdžiai. Na ir žinoma, stipri žmonių desperacija. Kai oficiali medicina nesuranda priežasties, žmonės ieško alternatyvų. Deja, dažnai patenka į pinigų siurbimo spąstus. Taip pat labai stiprus placebo efektas. Apribojus bet kokį didesnį kiekį produktų, dažnai iš raciono pašalinamas ir perdirbtas, sunkus, uždegimą galintis skatinti maistas – todėl trumpalaikis pagerėjimas galimas. Tačiau tai – ne įrodymas, kad testas veikia.

Kokios rizikos?

Būtų galima manyti, kad jei testas nekenkia – kodėl gi nepabandžius? Tačiau rizikos vistiek išlieka. Nepagrįsti maisto ribojimai gali išvystyti mitybos trūkumus, ypač vaikams ar sergantiems lėtinėmis ligomis, žmogus pradeda bijoti valgyti „blogus“ produktus, atsiranda ortoreksijos pavojus, psichologinis stresas, baimė maistui. Tuo metu reali problema (pvz., uždegiminė žarnyno liga, autoimuninis sutrikimas) progresuoja, sveikatos būklės ignoravimas. Pavyzdžiui, atsisakius bandelės niekam nieko netruks, bet atsisakius avižų ar kitų kruopų gali būti rimtos sveikatos pablogėjimo pasekmės. Ir žinoma, testai dažnai kainuoja 150–300 eur, bet nesuteikia jokios realios naudos, taigi finansinė rizika išties didelė. 

Tai ką daryti vietoj to?

Stebėkite, kokie produktai ir kokiomis aplinkybėmis sukelia simptomus. Kartais tai – ne pats maistas, o valgymo būdas, emocinė būsena ar per didelė porcija. Sekite savo valgymus, veskite detalią anamnezę ir dienoraštį. Padedant dietistui ar gydytojui, galima trumpam pašalinti įtartinus produktus, o vėliau juos grąžinti po vieną, stebint organizmo reakciją. Esant įtarimui dėl alergijos ar fermentų trūkumo, gydytojai gali atlikti: IgE testus; vandenilio kvėpavimo mėginį (laktazės, fruktozės netoleravimui); celiakijos diagnostiką (antikūnai, biopsija); endoskopinius tyrimus.
Virškinimo sutrikimai dažnai susiję ne su maisto netoleravimu, o su disbioze, streso poveikiu, nepakankamu kramtymu, fermentų stoka, nereguliariu valgymu, persivalgymu, taigi labai svarbu išlaikyti holistinį požiūrį į visą virškinimą. 

Labai dažnai testai rodo, kad pienas ir jo produktai netoleruojami, tačiau ar tikrai jie, o gal kaltas cukrus, kurį suvalgote sūrelių, jogurtukų ir varškyčių pavidale. Pirmiausia ne bėgti testus atlikti, o subalansuoti mitybą, valgyti reguliariai, saikingai ir stebėti organizmo reakcijas į maistą ir patys geriau nei testai galite suprasti koks maistas jums sveikatai palankiausias, o kuris turi nepalankų poveikį organizmui.

Populiarūs maisto netoleravimo testai, ypač IgG pagrindu, yra moksliškai nepagrįsti, nerekomenduojami ir gali būti kenksmingi. Jų rezultatai neparodo, ką žmogus turėtų ar neturėtų valgyti, o tik atspindi, ką žmogus dažniausiai valgo. Dėl jų žmonės dažnai apriboja vertingus produktus, patiria streso, bet neišsprendžia realios sveikatos problemos. Vietoj testų – rinkitės kritinį mąstymą, bendradarbiavimą su dietistu ar dietologu, mitybos dienoraščius ir tikslinę diagnostiką.

Jeigu jums pasireiškia simptomai – neieškokite „stebuklingo testo“, ieškokite priežasties. Jeigu mąstote apie tokį testą – pasitarkite su profesionalu, o jeigu jau atlikote tokį testą – nepanikuokite, geriau peržvelkite savo mitybą su specialistu ir nuspręskite, kas jums iš tiesų tinka. 

Nesvarbu, ar šiuo metu svarstote apie maisto netoleravimo testą, ar jau jį atlikote – be gyvenimo būdo pokyčių tai neatskleis problemos šaknų. Įgudę klausytis savo kūno, atrasite tikrąją sveikatos laisvę be priklausomybės nuo svorio reguliavimo injekcijų, kitų interpretavimo jūsų toleravimo ar netoleravimo maisto produktų ir ar žinote, kad kiekvienas mes esame savo mitybos specialistas ir jei dar neatradote savyje draugystės su maistu – kviečiu į asmeninę mentorystę. Daugiau informacijos rasite – spausti čia.

Pavyzdys iš praktikos, kai netoleravimo testai prasilenkė su logika

Norėčiau pasidalinti vienos klientės atlikto maisto netoleravimo testo rezultatais, kurie puikiai iliustruoja, kodėl šių testų vertinimo logika yra, švelniai tariant, labai abejotina. Vertinant produktus, pastebimi tokie prieštaravimai, kad sunku suvokti, kokiu principu jie apskritai sudaromi. Pavyzdžiui, glitimas įvertintas kaip labai neigiamas – raudona zona, tačiau tuo pačiu testas „leidžia“ valgyti miežių miltus, kietųjų kviečių miltus, ruginius miltus ir net avižų sėlenas, nors visi šie grūdai natūraliai turi glitimo. Vieninteliai išskirti kaip „ribotini“ – speltos ir kvietiniai miltai. Vadinasi, pagal testo logiką, glitimas yra blogai, bet produktai, kuriuose jo daug – „gerai“, kur yra nuoseklumas?

Dar daugiau absurdiškumo matome pieno produktų grupėje. Kazeinas, kuris yra vienas pagrindinių pieno baltymų, teste įvertintas kaip labai neigiamas – raudona spalva. Lygiai taip pat „pavojingas“ pažymėtas ir karvės pienas bei jogurtas, bet štai – kefyras, varškė, sviestas, lydytas sūris, kamamberas, ožkos ir avies pieno sūriai – visi pažymėti kaip leistini arba tik ribotini. Tai kaip suprasti? Juk visi šie produktai taip pat turi kazeino, kai kurie net daugiau nei pats pienas. Jei jau baltymas yra „blogas“, tai blogi turėtų būti ir visi produktai, kuriuose jis yra, bet šiame teste – viskas iškraipyta.

O dar labiau nustebino tai, kad į testą įtraukti tokie „produktai“ kaip jūros liūto mėsa, jūros dumblių milteliai, įvairiausių egzotinių gyvūnų ar neaiškios kilmės medžiagų, kurių žmogus nei perka, nei valgo, nei net žino, kad tokie apskritai egzistuoja. Kam tai dėti į tyrimą – lieka atviras klausimas. Gal tam, kad atrodytų išsamiau, gal tiesiog dėl įspūdžio, bet realiai – tai jokios praktinės vertės žmogui neturi. Pridėta tiek „velniavos“, kad žmogus po tokio testo tiesiog nebežino nei ką valgyti, nei kuo tikėti.

Patiko straipsnis – įvertink ir pasidalink juo su draugais ir artimaisiais! Turite mums klausimų? Rašykite komentarų skiltyje ir Jums atsakysime.