Mes taip apsikrovėme „sveikatingumu“, kad pamiršome, jog sveikata iš tiesų yra gana paprasta.

Šiandien manome, kad su išmaniuoju laikrodžiu geriau miegosime, o bėgti be laikrodžio ar specialaus pulso matuoklio – beveik žemas lygis. Atsikėlę ryte pirmiausia žiūrime ne į tai, kaip jaučiamės, o ką apie mūsų naktį pasakė laikrodis. Gali pabusti pailsėjęs ir žvalus, bet ekrane pamatęs užrašą „prastas miegas“ iškart pradedi jaustis prasčiau.

Net atsirado terminas ortosomnija – perdėtas siekis tobulai išsimiegoti, kai nuolatinis miego stebėjimas ir noras pagerinti kiekvieną rodiklį pradeda kelti įtampą ir gali dar labiau pabloginti miegą.

Ar laikrodis tikrai padeda geriau jausti kūną? O gal po truputį atima gebėjimą suprasti, kaip iš tiesų jaučiamės?

Viską pavertėme sudėtinga sveikatingumo sistema

Tas pats vyksta ir su maistu.

Paprasta košė ryte jau nebeatrodo patraukli. Daug geriau skamba kruasanas su kumpiu ar madingas brunchas su gausiu švedišku stalu. O jeigu jau pradedame rūpintis tuo, ką dedame į savo kūną, iš karto apsikrauname: vanduo su citrina, actas, įvairūs milteliai ir papildų saujos – reikia jų ar nereikia.

Paprasta mėsa nebeįdomi – reikia steiko ar tartaro. Paprasta morka – ne lygis, reikia liofilizuotų daržovių. Baltymai iš varškės atrodo per prasti, jeigu ant pakuotės nėra didelio užrašo „HIGH PROTEIN“. Todėl vietoje tikro maisto pasirenkame stipriai perdirbtą baltyminį batonėlį, nes jo etiketė skamba sveikiau.

Vanduo iš čiaupo irgi nebetinka, nors Lietuvoje daug kur turime vieną geriausių požeminių geriamųjų vandenų. Reikia vandens su ypatinga etikete, išskirtine istorija, o jeigu dar su aukso dulkėmis – tuomet jau tikrai „sveikata“.

Paprasta arbata taip pat nebemadinga. Trūkstamą energiją keliame kava – ir ne bet kokia, o latte, cappuccino ar americano. Tačiau nebeklausiame, kodėl tos energijos apskritai trūksta.

Gal per mažai miegame? Gal per mažai judame? Gal valgome nereguliariai? Gal gyvename nuolatiniame strese?

Užuot pagalvoję apie miegą ir poilsį, ieškome, kuo dar labiau save stimuliuoti.

Kai kurie žmonės be kreatino jau beveik „nebeišlipa iš lovos“. Paklausus, kaip turėjo jėgų ir ištvermės iki dabartinės papildų mados, dažnas pasimeta. Dabar kreatiną pradeda vartoti net visiškai nejudantys žmonės, nes kažkas pasakė, kad jis „padeda menopauzėje“. Tačiau papildas nepakeis judėjimo, jėgos pratimų, visaverčio maisto ir miego.

Norėdami atsipalaiduoti ieškome tylos stovyklų ir kelionių į Indiją. Norėdami sumažinti svorį – dar vieno plano. Nors gimėme aiškiai jausdami, kada norime valgyti, kiek mums reikia ir kada jau esame sotūs.

Mes viską taip sukomplikavome, nes patikėjome, kad tai, kas nauja, brangu ir madinga, būtinai veikia geriau.

Kaip mane paveikė bėgikų minia

Prieš šešis mėnesius pradėjau reguliariai bėgioti. Iš pradžių bėgau su telefonu rankoje, paprastais sportbačiais, be išmaniojo laikrodžio, pulso diržo ir visos papildomos įrangos.

Aplink mane žmonės buvo su profesionalia apranga, geriausiais bateliais, laikrodžiais, pulso matuokliais ir net nosies plėtikliais.

Ir mane paveikė minia.

Bėgimo klube visi pradėjo baksnoti: kaip tu gali bėgti be laikrodžio? Laikrodis būtinas! Nors tai nėra profesionalių sportininkų klubas – dauguma žmonių yra mėgėjai ar tik pradedantys bėgti – įvairiausią įrangą turėjo beveik visi.

Galiausiai nusipirkau visų išgirtą „Garmin“. Tačiau po savaitės jį grąžinau. Vietoje jo įsigijau pigų ir paprastą laikrodį, kad galėčiau pamatuoti atstumą ir peržiūrėti rezultatą po bėgimo, o ne nuolat stebėti skaičius bėgdama.

Vis dėlto dar maniau, kad bent paprasto laikrodžio reikia.

Kol šį savaitgalį nepradėjau treniruotis su vienu geriausių Vokietijos bėgikų, Tenerifėje ir visame pasaulyje laiminčiu maratonus.

Jis neturi jokio laikrodžio.

Jis nematuoja pulso, nestebi tempo ir bėgdamas nežiūri į ekraną. Maratonus jis laimi su telefonu rankoje. Jis tiesiog jaučia savo kūną: kvėpavimą, žingsnį, nuovargį, energiją ir tempą.

Ir tada supratau: man laikrodis apskritai nereikalingas.

Jeigu profesionalus sportininkas gali laimėti maratonus pasitikėdamas savo kūnu, kodėl mums atrodo, kad be išmaniojo laikrodžio nebegalime net paprastai pabėgioti?

Kodėl jis man įdavė du pagaliukus?

Bėgant treneris paėmė du miške rastus medinius pagaliukus, įdavė juos man į delnus ir pasakė:

„Pamatysi, koks bus poveikis.“

Kai bėgant pasidarydavo sunku, anksčiau stipriai spausdavau nagus į delnus, tarsi bandydama save stimuliuoti ir mobilizuoti.

O tie du paprasti pagaliukai viso bėgimo metu suteikė panašų jutiminį impulsą. Juos spausdama geriau jaučiau savo delnus, rankas ir visą kūną. Jie neleido atsijungti nuo pojūčių ir tarsi vis iš naujo primindavo: aš esu čia, aš jaučiu, aš esu gyva.

Du miške rasti pagaliukai man suteikė daugiau ryšio su kūnu nei laikrodis, pilnas duomenų.

Tą akimirką dar kartą supratau, kad žmogaus jėga ir galia slypi jo viduje, o ne laikrodyje, papildų indelyje, madingame produkte ar gražioje etiketėje.

Išorinės priemonės gali padėti, tačiau jos gali ir kontroliuoti, išderinti bei iškreipti mūsų pojūčius. Jeigu ryte jaučiamės pailsėję, bet laikrodis praneša apie prastą naktį, kam patikime – sau ar ekranui?

Mums reikia ne daugiau kontrolės, o daugiau ryšio su savimi

Paprasti dalykai tikrai veikia:

miegoti, gerti vandens, judėti, valgyti paprastą ir tikrą maistą, ilsėtis bei jausti savo kūną.

Kai nustojame nuolat save matuoti, vertinti ir kontroliuoti, gerėja ne tik fizinė, bet ir emocinė sveikata. Mažėja nerimo, kaltės ir jausmo, kad vis dar darome nepakankamai arba mums nuolat kažko trūksta.

Būtent apie tai yra mano mentorystė.

Tai nėra dar viena dieta, griežtas planas ar taisyklių sąrašas. Aš nesiekiu dar labiau žmogaus kontroliuoti. Padedu suprasti jo mitybą, miegą, judėjimą, emocinę būseną ir priežastis, dėl kurių kūno signalai ilgainiui tapo nebegirdimi.

Pradžioje gali reikėti aiškios struktūros ir konkrečių rekomendacijų, tačiau tikslas nėra visą gyvenimą laikytis svetimo plano.

Tikslas – sugrįžti į save. Vėl atpažinti alkį ir sotumą, suprasti savo energiją, išgirsti, kada kūnui reikia judėjimo, o kada – poilsio. Atsirinkti, kas iš tiesų reikalinga, o kas yra tik dar viena mada.

Kartais mums nereikia dar vieno plano, papildų saujos, išmaniojo laikrodžio ar kelionės į Indiją, kad sugrįžtume į save.

Kartais reikia tiesiog sustoti, nutildyti išorinį triukšmą ir vėl pradėti save girdėti.

Nes gyvenimas yra daug paprastesnis, kai jo nekomplikuojame. O tikroji sveikata prasideda ne nuo naujausio prietaiso – ji prasideda nuo ryšio su savimi.