Cukraus rūšių ir formų yra begalė: baltasis, rudasis, kokosų žiedų, ekologiškas. O kur dar medus, agavų ar klevų sirupas…  Ar verta už cukraus alternatyvas mokėti nuo kelių iki keliolikos kartų brangiau tikintis, kad tai bus sveikatai palankiau? Į visus klausimus apie cukrų atsako VšĮ „Sveikatai palankus“ steigėja, sveiko maisto technologė Raminta Bogušienė.

Sveiko maisto technologė Raminta Bogušienė Nuotr. Aut. P. Zaborskis

Kad rafinuotas cukrus yra blogis, girdėjome beveik visi. Todėl dažnas negaili pinigų ieškodamas tegul ir brangesnių, bet, galbūt, sveikesnių alternatyvų. Kainų skirtumas gali būti įspūdingas. Tarkim, nerafinuotas cukrus už rafinuotą brangesnis 3 kartus, kokosų žiedų – 8 kartus, o agavų ir klevų sirupas – net 16 kartų. Bet pradėkime nuo to, kodėl mes vartojame cukrų ir ar tikrai jis yra toks neginčijamas blogis.

Cukrus – tai energija

Cukrų galima vadinti sukaupta saulės energija – jis susidaro visuose žaliuose augaluose veikiant saulei, vandeniui ir anglies dioksidui. Tai – visiškai natūralus produktas, jei valgome vaisius, uogas ar kitus natūralius cukraus šaltinius. Jis būtinas, kad mūsų organizmas normaliai funkcionuotų. Daug jo sunaudojama aktyviai sportuojant, sunkiai fiziškai ar protiškai dirbant. Beje, smegenims jo reikia ne mažiau nei raumenims. Dėl per mažo cukraus kiekio sumažėja atletiškumas, gali sutrikti smegenų veikla.

Skonio receptoriai jį atpažįsta pirmiausiai, nes tai yra greitos ir lengvai įsisavinamos energijos šaltinis. Saldumo pojūtis siunčia smegenims signalą, kad būsime išgelbėti nuo bado mirties, galbūt todėl saldėsiai mums teikia tiek džiaugsmo. Cukrus ne tik suteikia saldumo, bet ir suderina bei sustiprina kitus skonius.

Cukrus taip pat turi konservuojamųjų, spalvą reguliuojančių, aromatą sustiprinančių ir drėgmę išlaikančių savybių, todėl naudojamas konservuojant, šaldant, marinuojant įvairų maistą. Kepant duoną ar bandeles, cukrus ir sirupas kildina mieles, kepiniai įgauna patrauklų rudą paviršių, pagerėja jų spalva ir tekstūra, sustiprėja aromatas. Taigi, išsiversti visiškai be cukraus būtų sunku, o gal net – ir nebūtina. Juk nuo pirmų gyvenimo akimirkų motinos pieno saldumas buvo pirmas mūsų pajustas skonis.

Cukraus pertekliaus trūkumai

• Ilgalaikis gliukozės perteklius ima virsti sočiaisiais riebalais, kraujyje daugėja cholesterolio, žmogus tunka, vystosi aterosklerozė.
• Skatina širdies ir kraujagyslių ligų bei antrojo tipo diabeto atsiradimą.
• Cukruje yra energijos, bet nėra jokių vitaminų, mineralinių ar skaidulinių medžiagų, jis tik atima jas iš organizmo.
• Labai kenkia dantims, nes gliukozė įsisavinti pradedama jau burnoje, čia esančios bakterijos ją naudoja kaip maistą ir gamina iš jos rūgštis, kurios tirpdo dantų emalį. Be to, organizmas ima naudoti kalcio atsargas iš dantų bei kaulų, todėl jie ima gesti.
• Staiga didėjantis ir krentantis cukraus kiekis kraujyje verčia šokinėti insuliną, dėl to kenčiame nuo energijos ir nuotaikos svyravimų, sutrinka kasos veikla.
• Susidaro tinkama terpė grybeliams vešėti.
• Sutrinka imuninės ir nervų sistemos veikla.
• Cukrus skatina ankstyvą senėjimą, odos susiraukšlėjimą.

Atsargiai – pridėtinis cukrus

Iš tiesų, ne cukrus yra didysis blogis, o jo perteklius. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad cukrus sudarytų ne daugiau kaip 5-10 proc. visų gaunamų kilokalorijų. Jei laikome, kad žmogui per dieną reikia maždaug 1800-2900 kcal (priklausomai nuo amžiaus, lyties, svorio ir fizinio aktyvumo), nesunkiai galim apsiskaičiuoti, kiek cukraus mes galim suvartoti. Šiuo požiūriu brangesnės ir pigesnės cukraus rūšys nedaug tesiskiria. Tarkim, 100 g rafinuoto cukraus turi 400 kcal, nerafinuoto – 373 kcal, kokosų žiedų – 380 kcal, medaus – 350 kcal, agavų sirupo – 310 kcal, klevų sirupo – 265 kcal.

Arbatiniame šaukštelyje telpa maždaug 5 g cukraus. Bet tai anaiptol nereiškia, kad įsidėję į arbatą porą šaukštelių cukraus ryte ir per pietus, gauname saugų jo kiekį.

Iš tiesų cukraus yra ne tik mūsų cukrinėje. Jo gausu ir kasdien vartojamuose produktuose. Toks vadinamas pridėtiniu cukrumi. Tarkim, 100 g saldaus jogurto yra apie 13 g cukraus, tokiame pat kiekyje pomidorų padažo – apie 16 g, dvi riekės juodos duonos su grūdais turi apie 7,2 g cukraus. Gauti kritinę cukraus normą per dieną ne taip jau sunku.

Gliukozė, fruktozė ir glikeminis indeksas

Ne viskas matuojama vien kalorijomis. Mat skirtingos cukraus formos skirtingai veikia ir mūsų organizmą. Labai svarbus faktorius yra glikeminis indeksas (GI). Jis padeda įvertinti, kaip greitai angliavandeniai yra suvirškinami ir pasisavinami, ir kaip tai veikia cukraus kiekį kraujyje. Kuo GI yra didesnis, tuo blogiau. Tarkim, gliukozės GI yra 100, o daug fruktozės turinčio agavų sirupo – 15. Bet ar tai reiškia, kad fruktozė vienareikšmiškai sveikesnė nei gliukozė?

Cukraus formų yra įvairių. Vaisiuose ir meduje esantis cukrus vadinamas fruktoze, piene – laktoze, vynuogėse – gliukoze arba dekstroze. Gliukozės ir fruktozės derinys, vadinamas sacharoze.

Gliukozė yra svarbiausias organizmo energijos šaltinis. Jei organizmas negauna gliukozės arba dėl insulino trūkumo ji negali patekti į ląsteles, šios badauja ir miršta. Gliukozė būtina augančiam organizmui. Jos poreikis ypač padidėja apsinuodijus, taip pat sportuojant, dirbant intensyvų protinį darbą. Bet tai nereiškia, kad visą šį „gėrį“ turime pasisemti iš cukrinės. Gliukozės organizmas pasigamina ne tik iš saldžiųjų gamtos turtų, bet ir iš kitų angliavandenių turinčių produktų – grūdų, pieno, vaisių ir t. t.

Fruktozės turinčių produktų GI yra gana žemas. Ji apdorojama iškart kepenyse, dėl to nedidina cukraus kiekio kraujyje, neverčia šokinėti insulino, 5 kartus lėčiau nei gliukozė virsta riebaliniu audiniu, tad tinka linkusiems tukti. Negana to, yra maždaug 3 kartus saldesnė nei gliukozė. Svarbu ir tai, kad fruktozė skatina B grupės vitaminų ir geležies įsisavinimą, veikia kaip ilgalaikis energijos šaltinis.

Deja, kiekviena lazda turi du galus. Tyrimai parodė, kad nors fruktozės neigiamas trumpalaikis poveikis ir nėra toks ryškus kaip gliukozės, bet ilgalaikis kelia nerimą. Visų pirma, fruktozė išderina kepenų metabolizmą, kas galiausiai gali atsiliepti širdžiai. Be to, ji apgauna smegenis, dėl to išsivysto atsparumas insulinui, kasa užmiega ir nepabunda net tuomet, kai to būtinai reikėtų – tai yra, patekus į kraują gliukozei. Taip cukraus kiekis kraujyje tampa kritinis. Fruktozės perteklius taip pat didina riziką susirgti podagra.

Taigi grynoji ar pridėtinė fruktozė nėra geresnė už gliukozę. Kiek geriau, jei ji į organizmą patenka natūraliu būdu – su vaisiais ar medumi, taigi ir su naudingomis skaidulinėmis medžiagomis.

Rudasis ar baltasis? Rafinuotas ar nerafinuotas?

Žmonės neretai mano, kad rudasis cukrus yra nerafinuotas, o baltasis – rafinuotas. Tačiau ne viskas taip paprasta. Spalva nebūtinai rodo, kiek cukrus yra apdorotas, kartais tik tai, iš kur jis išgautas. Cukranendrės ir cukriniai runkeliai yra vieninteliai augalai, turintys pakankamai cukraus (nuo 16 iki 18 proc.), kad iš jų apsimokėtų šį produktą išgauti.

Rudasis cukrus išgaunamas iš cukranendrių, o baltasis – iš cukrinių runkelių. Pastarasis visuomet rafinuojamas, nes neišvalytas pasižymi nemaloniu kvapu ir prieskoniu. Kas kita – cukranendrių cukrus. Jis gali būti nerafinuojamas. Tokiam cukrui būdingas skonis ir auksinė rusva spalva atsiranda dėl likusios melasos. Joje yra daugiau maistinių ir mineralinių medžiagų nei iš runkelių išgautame cukruje: kalcio – 85 kartus daugiau, kalio – 20 kartų, geležies – 10 kartų, randama magnio, kurio baltajame išvis nėra, gausu B grupės vitaminų. Be to, šis cukrus suteikia maistui subtilų, rafinuotą karamelės skonį, kurį labai vertina gurmanai. Dėl to jis naudojamas ne tik kepiniams, bet ir įvairiems gėrimams bei padažams gaminti. Tiesa, nerafinuotas cukrus yra mažiau saldus. Jei cukrus vėl tirpdomas ir vėl kristalizuojamas, išgaunamas ypač grynas ir aukštos kokybės – rafinuotas cukrus. Deja, sveikatai jis yra mažiausiai palankus – turi daug kalorijų, aukštą glikeminį indeksą ir neturi jokių organizmui naudingų vitaminų, mineralinių ar kitų medžiagų.

Tik neapsigaukite – ne visuomet ruda cukraus spalva rodo, kad tai yra nerafinuotas cukranendrių cukrus. Bandant įtikti vartotojams, kurie nori ir saldžiai, ir sveikai, išvalytą baltąjį (taip pat ir runkelių) cukrų pradėta rudinti. Geresniu atveju tai daroma primaišant šiek tiek melasos, blogesniu – baltasis cukrus karamelizuojamas: kaitinant aukštoje temperatūroje, jis paruduoja. Tad renkantis cukrų, reikėtų žiūrėti ne į jo spalvą, o į užrašus ant pakuotės. Ir, žinoma, net ir nerafinuotą cukrų būtina vartoti su saiku, mat nepaisant jame esančių mineralinių medžiagų, neigiamas jo poveikis organizmui, perteklinio vartojimo, niekur nedingsta. Juk nevartojame cukraus dėl vitaminų, mineralinių ar skaidulinių medžiagų!

Ženklinimo informacija

• Neišsigąskite etiketėje nurodomo cukraus kiekio. Dalis jo gali būti natūralus. Tarkim, jei jogurto etiketėje rašoma, kad cukraus yra 10 g/100 g, tai apie 5 g jo yra natūralus pieno cukrus laktozė. Bijoti jos sveikiems žmonėms nereikia.
• Ką tas pridėtinis cukrus reiškia? Tai gėrimo ar patiekalo gamybos metu įdėta sacharozė, fruktozė, gliukozė, gliukozės sirupas, fruktozės sirupas, gliukozės-fruktozės sirupas ir kitų formų monosacharidai ir disacharidai, taip pat cukrūs, esantys įdėtame meduje, sirupuose, vaisių sultyse ir vaisių sulčių koncentratuose. Atkreipkite dėmesį į jo kiekį. Geriau, kai jo yra mažiau arba nėra visai.
• Nepridėta cukrų – teiginys, kad į maisto produktą nebuvo įdėta cukrų, arba kitas teiginys, kuris vartotojui gali reikšti tą patį, gali būti nurodomas tik tuo atveju, jei į produktą nebuvo įdėta jokių monosacharidų (pvz.: gliukozės, fruktozės) arba disacharidų (pvz.: sacharozės) arba bet kokių maisto produktų, naudojamų dėl jų saldinamųjų savybių. Jei maisto produkte natūraliai yra cukrų, ant ženklinimo turi būti ši nuoroda: „produkto sudėtyje yra natūralių cukrų“.
• Be cukrų. Taip rašoma, jei 100 g produkto yra ne daugiau kaip 0,5 g cukrų. Šis ženklinimas aktualesnis cukriniu diabetu sergantiems žmonėms. Kiti – neapsigaukite, nes cukrus gali būti pakeistas sintetiniais saldikliais, kurie nebūtinai sveikatai palankesni.
• Mažai cukrų. Nurodoma tik tuo atveju, jei 100 g kieto produkto yra ne daugiau kaip 5 g arba 100 ml skysto produkto yra ne daugiau kaip 2,5 g cukrų.
• Simboliu „Rakto skylutė“ ženklinami produktai su mažiau cukraus.
• Cukrus, kaip ir kiti maisto produktai, gali būti ekologiškas (jo žaliava užauginta nenaudojant cheminių medžiagų), ženklinamas „Fairtrade“ („Sąžiningos prekybos“) ar kitomis etiketėmis. Tai jo esminių savybių nekeičia, bet toks daro mažiau žalos žmogui ir gamtai.

Populiariausios cukraus alternatyvos

Cukraus alternatyvos paįvairina patiekalų skonį. Vartodami natūralius produktus – agavų ar klevų sirupą, medų ir kitus, neatbukiname savo skonio receptorių, bet priešingai – juos laviname, tampame jautresni, tad sumažėja rizika maistą persaldinti ir taip išvengiame didžiausios blogybės – cukraus pertekliaus. Kita vertus, tai jokiu būdu nereiškia, kad natūralias alternatyvas galim kabinti šaukštais.

Klevų sirupas

Klevų sirupas gaminamas iš raudonojo, juodojo ar cukrinio klevo sulos, ją pakaitinus iki 85 ℃ temperatūros. Taip pašalinus dalį vandens, lieka tik koncentruotas sirupas.

Naudingas tuo, kad:

• yra visiškai natūralus,
• itin gausus mangano ir cinko,
• turi antioksidantų,
• yra žemesnio nei cukrus glikeminio indekso (GI 65),
• turi mažiau nei cukrus kalorijų (265 kcal).

Agavų sirupas

Išgaunamas iš mėlynųjų agavų šerdžių. Nuo 7-14 metų amžiaus augalo nukirtus lapus, iš šerdies išspaudžiamos sultys, jos filtruojamos ir garinamos, kol tampa klampiu sirupu.

Agavų nektaras gali būti nuo šviesios gintaro iki tamsios sodrios spalvos. Teikite pirmenybę tamsiam agavų sirupui, nes jis yra mažiau perdirbtas (apdorotas iki 45℃ temperatūros) ir pasižymi intensyviu karameliniu skoniu. Šviesus yra švelnaus, beveik neutralaus arba lengvo karamelės skonio.

Naudingas tuo, kad:

• sulčių garinimas neaukštoje temperatūroje išsaugo natūralias medžiagas;
• yra gausus fruktozės, todėl taip smarkiai nekelia cukraus kiekio kraujyje;
• yra labai saldus, todėl jo reikia nedaug;
• turi žemą glikeminį indeksą (GI 15);
• turi mažiau kalorijų nei cukrus (310 kcal).

Natūralus medus

Medus yra tirštas, lipnus bičių pagamintas skystis. Bitės, išsiurbusios iš žiedų nektarą, saugo jį skilvelyje, sumaišytą su seilėmis. Čia nektaras susimaišo su enzimais, kurie keičia jo cheminę sudėtį. Medaus spalva, skonis, gydomosios savybės ir konsistencija labai priklauso nuo to, iš kokių augalų jis surinktas. Tarkim, liepų medus – šviesesnis, saldesnis ir tirštesnis, vartojamas peršalus, grikių – tamsesnis, turi daugiau geležies ir ilgiau išlieka skystas. Verta prisiminti, kad medus neretai sukelia alergiją, yra visiškai netinkamas kūdikiams.

Naudingas tuo, kad:

• yra visiškai natūralus. Medų sudaro 80 proc. natūralaus cukraus (maždaug perpus fruktozės ir gliukozės);
• turi daug enzimų, C, B grupės, A, E, K vitaminų, mineralinių medžiagų bei antioksidantų, kurie yra labai naudingi mūsų sveikatai;
• turi gydomųjų savybių;
• yra žemo glikeminio indekso (GI 58).

Tik pirkdami medų, nenusipirkite medaus produkto, kuris nėra natūralus, o pagamintas iš rafinuoto cukraus su priedais.

Ramintos Bogšienės patarimai – kaip sumažinti cukraus žalą?

• Vartokite mažiau perdirbtų produktų, daugiau gaminkite patys ir ne per saldžiai.
• Jei valgote desertą, geriausia, kad jame būtų visko: baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, skaidulinių medžiagų. Taip išvengsite cukraus šuolių kraujyje.
• Gamindami patiekalus namuose, rinkitės kuo mažiau apdorotus, perdirbtus cukraus produktus: medų, agavų sirupą, net rafinuotą cukrų geriau keiskite nerafinuotu.
• Jei perkate pagamintą produktą, rinkitės tą, kuris turi mažiau cukrų. Tarkim, natūraliai raugintoje duonoje, skirtingai nei mielinėje, cukrus nebūtinas, tad geriau rinkitės tokią.
• Rinkitės produktus ir gaminkite juos su didesniu skaidulinių medžiagų kiekiu, taip išvengsite cukraus šuolių organizme.
• Blogiausias cukrus, kurį išgeriame su saldintais gėrimais. Rinkitės vandenį, nesaldintą arbatą.
• Stenkitės didesnę dalį cukraus gauti iš natūralių produktų – vaisių, uogų, grūdų ar pieno produktų.
• Judėkite – išnaudokite gliukozės teikiamą energiją pagal paskirtį, neleisdami jai virsti riebalais.
• Nepraleiskite valgymų, valgykite reguliariai – tai sumažins norą valgyti daug cukraus pripildytų produktų.
• Išsimiegokite – tai taip pat sumažina greitųjų angliavandenių norą.

Laura Daniusevičiūtė-Brazaitė

Atsako Laura Daniusevičiūtė-Brazaitė Biomedicinos mokslų daktarė Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentė Kauno technologijos universitetas.

Daugelis mokslininkų, epidemiologų ir sveikatos priežiūros specialistų teigia, kad besaikis cukraus vartojimas glaudžiai susijęs su didesniu sergamumu tokiomis ligomis, kaip diabetas, širdies, kepenų ir inkstų ligos, stebima nutukimo atvejų didėjimo tendecija, bei didesnis sergamumas kitomis lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis (Johnson et al., 2007). Todėl ieškoma būtų, kaip sumažinti ir net panaikinti besaikį pridėtinio bei paslėpto cukraus vartojimą maiste ir gėrimuose.

Pridėtinis cukrus, dar vadinamas antrinis cukrus, dedamas į maistą ar gėrimus ir dažnai susijęs su sveikatos problemomis: diabetas, širdies, kepenų ir inkstų ligos.

Nepridėtinis cukrus, dar vadinamas pirminis cukrus, esantis šviežiuose vaisiuose, daržovėse ar piene. Nėra jokių medicininių įrodymų, kad toks cukrus būtų susijęs su sveikatos problemomis.

Oksidacinis stresas ir antioksidantai

Atsižvelgiant į naujausių mitybos tyrimų rezultatus, rekomenduojama padidinti antioksidantus turinčių maisto produktų suvartojimą, pvz. uogos, juodasis šokoladas, riešutai, žalioji arbata (Serafini, 2006), norint sumažinti oksidacinio streso procesus, kurie susiję su vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų bei kitų degeneracinių sutrikimų atsiradimu. Yra teigiama, kad nerafinuotuose cukruose yra didesnis antioksidantų kiekis (Serafini, 2006). Žinoma daug rafinuoto cukraus alternatyvų, tokių kaip žalias cukranendrių cukrus, augalų sultys/sirupai (pvz., klevų sirupą, agavų nektaras), melasa, medus ir vaisių cukrus (pvz., datulių cukrų). Kai kuriose iš šių alternatyvų yra didesnis antioksidantų kiekis palyginti su rafinuotu baltu cukrumi (Liyana-Pathirana et al., 2007).

Tačiau dažniau mityboje naudojami cukrūs tokie kaip: rafinuotas cukranendrių, cukrinių runkelių, kukurūzų sirupas, gliukozė bei dekstrozė (Putnam et al., 2002). Reiktų atkreipti dėmesį, kad baltojo cukraus ir rafinuotų kukurūzų sirupas beveik neturi vitaminų, mineralų ir fitocheminių medžiagų (Liu, 2007).

Klevų sirupas

Klevų sirupas gaminamas iš kelių rūšių klevo sulos, daugiausia iš sulčių koncentracijos termiškai išgarinant. Klevų sirupe randami vitaminai: rekomenduojama mangano dienos norma, 34% rekomenduojamos dienos normos riboflavino (vitamino B2), 11% rekomenduojamos dienos normos cinko ir mažesniais kiekiais magnio, kalcio ir kalio. Taip pat klevo sultyse ir sirupe esantys fenolio junginiai pasižymi antioksidacinėmis ir antimutageninėmis savybėmis (Theriault et al., 2006).

Medus

Pagrindinės mišraus gėlių medaus sudedamosios dalys: 40,9% fruktozė, 35,7% gliukozė, 1,4% maltozė, 0,9% sacharozė ir 17,1% vandens (Jungtinių Valstijų žemės ūkio departamentas, 2016). Taip pat randama tokių medžiagų kaip: fenolio rūgštys, flavonoidai, baltymai ir fermentai, amino rūgštys ir mineralai (White and Doner, 1980). Todėl dėl savo sudėties medus yra kaip antioksidantas, organizme atlieka antibakterines, priešuždegimines, priešnavikines ir antivirusines funkcijas (Viuda-Martos ir kt., 2008).

Agavų sirupas

Agavų sirupas išgaunamas iš agavos (smidrinių šeimos augalas) šerdies ekstrakto. Ekstraktas yra filtruojamas ir kaitinamas. Agavų sirupo sudėtis yra panaši į medų – 84,3% fruktozės, 8,3% gliukozės ir mažesnis sacharozės, manitolio ir inozitolio kiekis (Willems ir Low, 2012). Agavų sirupas kaip natūralus saldiklis daugiausiai sudarytas iš fruktozės turi savybių, kurios būdingos prebiotikams, turi žemą glikemijos indeksą, todėl labiausiai rekomenduojamas vartoti nutukimo ir II tipo cukrinio diabetui profilaktai.

Literatūros sąrašas

Johnson RJ, Segal MS, Sautin Y, et al. Potential role of sugar (fructose) in the epidemic of hypertension, obesity and the metabolic syndrome, diabetes, kidney disease, and cardiovascular disease. Am J Clin Nutr 2007;86:899–906

Serafini M. The role of antioxidants in disease prevention. Medicine. 2006;34:533-535.

Putnam J, Allshouse J, Kantor LS. U.S. per capita food supply trends. More calories, refined carbohydrates, and fats. Food Rev. 2002;25:2-15.

Liu RH. Whole grain phytochemicals and health. J Cereal Sci. 2007; 46:207-219.

Liyana-Pathirana CM, Shahidi F. Antioxidant and free radical scavenging activity of whole wheat and milling fractions. Food Chem. 2007;101:1151-1157

Theriault, M., Caillet, S., Kermasha, S., and Lacroix, M. (2006). Antioxidant, antiradical and antimutagenic activities of phenolic compounds present in maple products. Food Chem. 98, 490–501.

White, J.W., andDoner, L.W. (1980). Honey composition and properties. Beekeep.

U.S. Agric. Hand B 335, 82–91.

Viuda-Martos, M., Ruiz-Navajas, Y., Fernández-López, J., and PerezÁlvarez, J. A. (2008). Functional properties of honey, propolis, and royal jelly. J. Food Sci. 73, 117–124. doi: 10.1111/j.1750-3841.2008. 00966.x

Willems, J. L., and Low, N. H. (2012). Major carbohydrate, polyol, and oligosaccharide profiles of agave syrup. application of this data to authenticity analysis. J. Agric. Food Chem. 60, 8745–8754. doi: 10.1021/jf3027342

Patiko straipsnis – įvertink ir pasidalink juo su draugais ir artimaisiais! Turite mums klausimų? Rašykite komentarų skiltyje ir Jums atsakysime.